Išplėstinė paieška
 
 
 
Pradžia>Žemės ūkis>1922 metų žemės reforma Lietuvoje
   
   
   
naudingas 0 / nenaudingas 0

1922 metų žemės reforma Lietuvoje

  
 
 
1234567
Aprašymas

1922 metų žemės reforma Lietuvoje. Žemės reformos priežastys. Agrariniai 1918-1921 metų įstatymai. Žemės reformos įstatymas. Reformos vykdymas. Žemės reformos išparceliuoti plotai iš Žemės fondo hektarais. Išperkamieji mokesčiai. Kaimų skirstymas viensėdžiais ir servitutų likvidavimas. Melioracija. Žemės reformos vertinimas.

Ištrauka

Po Pirmojo pasaulinio karo agrarinis klausimas pasidarė labai aktualus Rytų ir Vidurio Europoje. 1918-1921m. agrarinius pertvarkymus pradėjo Bulgarijos, Čekoslovakijos, Estijos, Latvijos, Lenkijos, Rumunijos, Vengrijos, Vokietijos vyriausybės. Į valdžią šiose salyse atėjusios naujos jėgos, perduodamos dalį dvarininkų žemės valstiečiams, siekė stiprinti savo socialinę atramą kaime, plačiai atverti duris finansiniam kapitalui, išplėsti žemės ūkio gamybos bazę.
Agrarinis klausimas buvo ypač aktualus Lietuvoje. Jis liko svarbiausia vidaus politikos problema per visą respublikos laikotarpį.
Svarbiausia agrarinės politikos kryptis Lietuvoje buvo žemės refoma. Siaurąja prasme žemės reforma – tai pagal 1922 m. Vasario 15d. Steigiamojo Seimo priimtą įstatymą dvarų žemės dalijimas bežemiams ir mažažemiams valstiečiams. Tačiau tuo nebuvo apsiribota: žemės reformos įstatymas numatė valstybines, majoratines, instrukcines, bažnytines ir privačias žemes perduoti į reformos žemės fondą, išskirstyti kaimus viensėdžiais, likviduoti servitutus ir bendrąsias žemes bei melioruoti žemes.

Žemės reformos priežastys. Žemės reforma buvo istoriškai neišvengiama: visuomenė negalėjo toliau taikytis su sunkiomis feodalizmo liekanomis, kurių svarbiausia buvo stambioji feodalinė žemėvalda. 1918m. dvarininkams, turintiems daugiau kaip po 1000 hektarų, Lietuvoje priklausė 21,6 % visų žemių (1.450.000dešimtinių, dešimtinė – 1,1 hektaro). Stambiausios žemės valdos daugiausia buvo svetimtaučių rankose. 1919m. duomenimis, 66,4% visų privačių ūkių, turinčių daugiau kaip 100ha, priklausė lenkų kilmės dvarininkams, 10% - rusų kilmės, 6,4% - vokiečių kilmės, 2% - žydų kilmės dvarininkams. Tik 12,9% tokių ūkių priklausė dvarininkams, laikantiems save lietuviais.
Buvo ir daugiau feodalizmo liekanų. Labai svarbi iš jų – žemės naudojimo sistema, išlikusi nuo valakų reformos. P. Stolypino agrarinės reformos metu buvo likviduojama rėžių sistema, skirstant kaimus į viensėdžius. Tačiau 1900-1914m. Kauno gubernijoje į viensėdžius išsikėlė tik 19% valstiečių ūkių. Didesnėje valstiečių žemių dalyje liko rėžių sistema ir su ja susijusi trilaukė sėjomaina, trukdžiusi vystyti gyvulininkystę, taikyti pažangią agrotechniką, melioruoti žemes. L. Truskos duomenimis, 1919m. neišskirstytiems kaimams priklausė 69% valstiečių žemės.
Ekonominę valstiečių veiklą labai sunkino servitutai ir bendros ganyklos. Ekonomisto V.Balčiūno duomenimis, 1918m. Lietuvoje buvo apie 100.000 ha servitutų ir bendrųjų kaimo ir dvaro ganyklų. Dvarininkai dažnai pažeisdavo servitutines valstiečių teises. Todėl tiek savarankiški, tiek valstiečiai činčininkai negalėjo laisvai tvarkyti ūkio, kaip to reikalavo kapitalizmo vystymasis.
Lietuvoje reikėjo nusausinti apie 3.800.000 ha žemės. Tai buvo įmanoma padaryti tik įvykdžius svarbius žemėvaldos pakeitimus.
Valstiečiai siekė susigrąžinti žemes, kurios iš jų buvo atimtos po 1861m.. Vien 1863-1864m. buvo konfiskuota 18.004 žemės.
Feodalizmo liekanų sąlygoti sunkumai susipynė su skaudžiais Pirmojo pasaulinio karo padariniais. 1914m. prasidėjęs pasaulinis karas labai greitai pasiekė Lietuvą. 1915 m. vokiečiai okupavo visą Lietuvos teritoriją. Prie Vokietijos armijos Rytų karo vado štabo buvo įsteigtas ‚,Krašto kultūros skyrius‘‘ (vadinamasis XII skyrius, kurio vedėju tapo K. Van Riumkeris, Berlyno aukštosios žemės ūkio mokyklos profesorius). ,,Krašto kultūros skyrius‘‘ vykdė ūkinę okupantų politiką Lietuvoje. Savininkų paliktuose dvaruose ėmė šeimininkauti ūkio karininkai ir ūkio urėdai.
J.Tamošiūno duomenimis, vokiečiai rado paliktų 1.000 dvarų su maždaug 500.000 ha žemės. Archyvinių šaltinių duomenimis, okupantai valdė 1.500 dvarų, kuriuose buvo daugiau kaip 700.000ha žemės.
Okupantų socialinė ekonominė politika pavertė Lietuvą Vokietijos žaliavų šaltiniu. Įvairiausiomis rekvizicijomis, kontribucijomis ir mokesčiais buvo siekiama kuo daugiau materialinių vertybių išplėšti iš Lietuvos gyventojų. Per pusketvirtų okupacijos metų rekvizuota 38% visų arklių, 30% avių, 44% kiaulių. Iškirsta ir išvežta į Vokietiją 177,1 tūkstančių hektarų miško (20% visų Lietuvos miškų), sudeginta 1200 kaimų.
Vokietijos pralaimėjimas kare ir revoliucija pačioje Vokietijoje pakirto okupantų valdžią Lietuvoje. Jie nebegalėjo toliau valdyti senomis priemonėmis ir buvo priversti leisti sukurti lietuvių valdžios institucijas: 1918 11 11 sudaryta Laikinoji Lietuvos vyriausybė. Pasikeitė agrarinė politika: gruodžio mėnesį vokiečiai ėmė perdavinėti dvarus Lietuvos žemės ūkio ir valstybinių turtų ministerijai.
Atkuriamas dvarų ūkis buvo labai lėtai. Žemės ūkio ir valstybinių turtų ministerijos duomenimis, 1919m. 31,4% dvarų žemių dirvonavo. 1920m. dvaruose buvo 57-58% mažiau arklių ir raguočių negu prieš karą. O iki 1922m. atstatyta tiktai 5% per karą sudegintų dvarų pastatų. Dvarų ūkiams atkurti reikėjo didelių kreditų. ...

Rašto darbo duomenys
Tinklalapyje paskelbta2006-12-06
DalykasŽemės ūkio referatas
KategorijaŽemės ūkis
TipasReferatai
Apimtis7 puslapiai 
Literatūros šaltiniai0
Dydis19.92 KB
AutoriusVaida
Viso autoriaus darbų5 darbai
Metai2006 m
Klasė/kursas2
Švietimo institucijaLietuvos Edukologijos universitetas
Failo pavadinimasMicrosoft Word 1922 metu zemes reforma Lietuvoje [speros.lt].doc
 

Panašūs darbai

Komentarai

Komentuoti

 

 
[El. paštas nebus skelbiamas]

 
 
  • Referatai
  • 7 puslapiai 
  • Lietuvos Edukologijos universitetas / 2 Klasė/kursas
  • 2006 m
Ar šis darbas buvo naudingas?
Taip
Ne
0
0
Pasidalink su draugais
Pranešk apie klaidą