Išplėstinė paieška
 
 
 
Pradžia>Žemės ūkis>Lietuvos žemės ūkis 1918 – 1940 metais
   
   
   
1
naudingas +1 / nenaudingas 0

Lietuvos žemės ūkis 1918 – 1940 metais

  
 
 
123456789101112
Aprašymas

Lietuvos žemės ūkis iki 1918 metų Karo nuostoliai ir žemės ūkio atkūrimas. Žemės ūkio finansavimas. Žemės ūkio švietimas. Žemės ūkio bankas. Melioracija. Žemės ūkis 1919–1928 metais. Grūdų ūkis. Pieno ūkis. Kiaulių, linų ūkis. Žemės ūkis 1929–1938 metais. Grūdų ūkio likimas. Perėjimas prie gyvulininkystės. Ekonominė krizė. Eksporto sumažėjimas. Kiaulių ūkis. Paukščių ūkis. Linų ūkis. Kviečių plotai. Lietuvos žemės ūkis 1939 – 1940 metais.

Ištrauka

Nuo senų laikų pagrindinis Lietuvos gyventojų verslas buvo žemės ūkis. Nesant krašte nei geležies, nei anglių, pramonė nesiplėtė, miestai silpnai teaugo, ir kraštas gyvendavo tuo, ką jam duodavo dirva, pieva, ganiava. Tiesa, seniau Lietuva turėjo daug miškų ir už išvežtą užsienin miško medžiagą gaudavo ne mažai pajamų. Laikui bėgant, Lietuvos miškai mažėjo: mažėjo ir pajamos iš jų.
Lietuvos žemės ūkis iki pačių pastarųjų prieškarinių laikų pasiliko primityvus ir ekstensyvus: laukų ir žalių plotų derliai buvo nedideli; gyvulių buvo laikoma nedaug ir tie patys prastai būdavo prižiūrimi, jų užlaikymas buvo ekstensyvus ir jų produkcija maža. Krašte vyravo trilaukis ūkis, dirvų našumas buvo menkas. Vyravę žemės ūkio šakos buvo: grūdų, arklių ir linų ūkis. Jas galima vadinti "eksportinėmis šakomis", nes prieš pasaulinį karą jų produktai būdavo reguliariai vežami į svetimus kraštus. Kitos žemės ūkio šakos buvo ganėtinai silpnos ir, palyginti, mažai teduodavo. Iš tokių galima paminėti: pieno, kiaulių, paukščių ūkius. Tačiau ir šios šakos duodavo kai ką eksportui. Visų paminėtų ūkio šakų našumas nebuvo didelis: nedaug tebuvo eksportuojama grūdų, nedaugiausia arklių, nedaug tebuvo išvežama linų luošto ir sėmenų; dar mažiau eksportui medžiagos duodavo "antraeilės ūkio šakos": pieno, paukščių ir kiaulių ūkiai.

Karo nuostoliai ir žemės ūkio atkūrimas. Per Pirmąjį pasaulinį karą ir Nepriklausomybės kovas žemės ūkis Lietuvoje labai nukentėjo. Ypač nusilpo stambūs ūkiai – dvarai. Daugelis dvarininkų paliko savo ūkius. Dirvonavo 31..35% dirbamos dvarų žemės (smulkiuose ūkiuose – tik 12..13%), buvo sugriauta ar sudeginta daugelis ūkinių ir gyvenamųjų pastatų. Dalis dvarų ariamosios žemės jei ir buvo dirbama, tai daugiausia smulkių nuomininkų rankomis ir inventoriumi. Dar prieš karą nemaža dalis dvarininkų spėjo prasiskolinti, karo metais jų kapitalai visiškai ištirpo, tad dvarams atstatyti lėšų nebuvo. Krašto žemės ūkio politikos vairuotojai ne be pagrindo manė, kad smulkiame ūkyje, kuriame daug svarbesnis savininko ir jo šeimos narių fizinis darbas, gamyba turėtų atsikurti greičiau negu dvaruose, kuriuose didesnė kapitalo reikšmė.
Po karų žemės ūkis beveik visur ir visuomet atsistato daug greičiau negu kitos ūkio šakos. Tačiau trukdė tai, kad karo padarytas žaizdas valstiečiai buvo priversti gydytis patys: nei valdžia, nei privatūs kreditoriai negalėjo jiems padėti. Po karo kurį laiką valdžia buvo užsiėmusi daugeliu neatidėliotinų darbų, tad žemės ūkiui daugiau dėmesio ir lėšų imta skirti tik nuo 1920 m. antrosios pusės, pasirašius taiką su Rusija. Dėl to krašto žemės ūkio atstatymas nebuvo labai spartus. Antra vertus, jis ir neužtruko. Manoma, kad apie 1923–1924 metus produkcijos žemės ūkyje jau buvo gaminama maždaug tiek pat, kiek ir prieškariniais metais. Kiek atsiliko karo sugriautų trobesių statyba. Bet ir šių didžioji dalis palyginti greit atsistatė. Tiesa, atstatytieji pastatai dažniausiai buvo labai paprasti ir net prasti, tačiau iš bėdos jau galėjo tenkinti kuklius valstiečių poreikius. 1920 m. dirvonavo jau tik 7,8% žemės, 1921 m. – 6,1%. Sunkiau sekėsi stambiesiems ūkiams, kuriuose 1921 m. vis dar dirvonavo apie 18,6% ariamosios žemės. Tais pačiais 1921 m., lyginant su prieškariniais laikais, Lietuvos žemės ūkyje jau buvo 83% arklių, 85% galvijų, 90% avių ir 94% kiaulių. Pagrindinių grūdinių kultūrų vidutinis metinis derlius, 1909–1913 m. sudaręs 1.007 tūkst. tonų, 1923–1924 m. jau buvo lygus 1.142 tūkst. tonų. Greitai augo jau pirmaisiais nepriklausomybės metais prasidėjęs žemės ūkio produktų eksportas. Tam, žinia, teigiamą įtaką darė ne vien auganti Lietuvos žemės ūkio produkcijos apimtis, bet ir gana palankiai besiklostanti tarptautinė prekybinė konjunktūra – žemės ūkio produktų kainos vis kilo, tačiau reikalo esmės ši aplinkybė nekeičia. Ekonominius rodiklius pagerino ir Klaipėdos krašto prijungimas 1923 m. Žemės ūkis Klaipėdos krašte buvo daug aukštesnio lygio negu kitose Lietuvos vietose (išskyrus Vilkaviškio apskritį), nors tokio kontrasto, kaip kad pramonėje, nebuvo. 1930 m. visuotinio žemės ūkio surašymo duomenimis, Klaipėdos krašte buvo 4,4% Lietuvos žemės ūkių, kuriuose buvo užimta 4,5% šioje ūkio šakoje nuolat dirbusių gyventojų. Kraštui teko 4,2% visos ūkių žemės ir tik 3,6% arimų bei daržų. Užtat Klaipėdos krašto ūkiuose buvo 5,4% visų darbinių arklių, 6,1% samdinių, 6,8% melžiamų karvių, 7,3% kiaulių, 11,4% mašinų ir variklių. Krašto laukuose buvo išauginta 6,3% rugių, kviečių ir avižų derliaus, 6,4% bulvių.
Žemės ūkio finansavimas. Kalbant apskritai, 1924–1939 m. valstybės biudžeto pajamos išaugo per 2 kartus. Biudžeto augimas daugmaž sutapo su materialinės gamybos šakų augimu. Kalbant apie išlaidas, susijusias su ūkio sfera, Susisiekimo ministerijai tekdavo 18..22% biudžeto išlaidų (1925 m. – 27,42%), Žemės ūkio – 13..16% (1925 m. – 10,31%).Lėšos žemės ūkio reikalams sudarydavo 10% ir daugiau visų valstybės išlaidų. 1932 m. nepaprastosios išlaidos žemės ūkio reikalams pasiekė 44,1% visų nepaprastųjų valstybės išlaidų. Nuo 1930 m. iždas (ypač krizės metais) didelėmis sumomis specialiai rėmė javų, sviesto, kiaušinių ir kiaulių ūkio gamybą. Vien šiems reikalams iki 1937 m. pabaigos išleista 133,5 mln. Lt. Be to, valstybės iždas skatino kurtis (ir dalyvavo su savo kapitalais) tokias įmones, kurios tiesiogiai ar netiesiogiai tarnavo žemės ūkiui. Tai Lietuvos ir Žemės bankai, akcinės bendrovės "Maistas", "Lietuvos cukrus", Kooperacijos bankas ir kitos smulkesnės mišrios juridinės formos įmonės. Šioms investicijoms, įskaitant ir Žemės banko įkaito paskolos lakštus, Lietuvos iždas iki 1937 m. pabaigos davė 115,9 mln. Lt. Žemės sausinimo darbams iki 1937 m. pabaigos išleista per 40 mln. Lt. ...

Rašto darbo duomenys
Tinklalapyje paskelbta2006-12-06
DalykasŽemės ūkio referatas
KategorijaŽemės ūkis
TipasReferatai
Apimtis10 puslapių 
Literatūros šaltiniai0
Dydis46.38 KB
AutoriusVaida
Viso autoriaus darbų5 darbai
Metai2006 m
Klasė/kursas2
Švietimo institucijaLietuvos Edukologijos universitetas
Failo pavadinimasMicrosoft Word Lietuvos zemes ukis 1918 1940 metais [speros.lt].doc
 

Panašūs darbai

Komentarai

Komentuoti

 

 
[El. paštas nebus skelbiamas]

 
 
  • Referatai
  • 10 puslapių 
  • Lietuvos Edukologijos universitetas / 2 Klasė/kursas
  • 2006 m
Ar šis darbas buvo naudingas?
Taip
Ne
+1
0
Pasidalink su draugais
Pranešk apie klaidą