Išplėstinė paieška
 
 
 
Pradžia>Žemės ūkis>Europos Sąjungos (ES) bendroji žemės ūkio politika (BŽŪP) (3)
   
   
   
naudingas 0 / nenaudingas 0

Europos Sąjungos (ES) bendroji žemės ūkio politika (BŽŪP) (3)

  
 
 
123456789101112131415161718192021222324
Aprašymas

Įvadas. Bendrosios žemės ūkio politikos (BŽŪP) esmė. Bendrosios žemės ūkio politikos raida. 1992 metų bendrosios žemės ūkio politikos reforma. 1992 metų bendrosios žemės ūkio politikos reformos pasekmės. "Darbotvarkė 2000". Kaimo vystymas. Agroaplinkos apsaugos politika. Europos sąjungos žemės ūkio produktų rinkos reguliavimo priemonės. Pagrindinės paramos priemonės Europos sąjungos ūkininkams. SAPARD programa. Išvados.

Ištrauka

Šiame darbe nagrinėjama nuosekliai išplėtota perskirstomojo pobūdžio Europos Bendrijos politika, kurios svarbiausia paskirtis – iš Bendrijos Biudžeto subsidijuoti žemės ūkio sektorių. Referate pateikiama bendrosios žemės ūkio politikos esmė ir tikslai. Taip pat atsispindi šios politikos raida bei labai svarbi 1992 m. bendrosios žemės ūkio politikos reforma ir jos pasekmės žemės ūkiui. Čia apžvelgiama bendrosios žemės ūkio politikos dabartiniai instrumentai ir jų taikymas pagrindinių žemės ūkio produktų rinkoms sureguliuoti ir ūkininkų pajamoms palaikyti. Be to nagrinėjama šios politikos pagrindiniai pokyčiai pagal ,,Darbotvarkę 2000". Pateikiama SAPARD programos esmė.
Žemės ūkis – tai viena iš seniausių žmogaus verslo rūšių, kuri apima augalų auginimą, gyvulių veisimą ir pirminį augalininkystės bei gyvulininkystės produktų apdirbimą. Žemės ūkis teikia žmonėms maisto, o pramonei – žaliavų. Kaip jau rodo pats šios šakos pavadinimas, čia svarbiausia gamybos priemonė yra žemė, o gamybos ir žmonių darbo sąlygos dėl to taip pat yra ypatingos. Žemės ūkis yra glaudžiai susijęs su gamta ir priklauso nuo jos "įnorių" bei "išdaigų".
Žemės ūkis – ne tik viena iš seniausių verslo šakų, ilgus amžius jis buvo ir pats svarbiausias žmonių verslas. Todėl ilgą laiką Europoje ir netgi visame pasaulyje daugiausia žmonių dirbo būtent žemės ūkyje. Kaip tik dėl to ir patys įtakingiausi bei svarbiausi žmonės tuometinėse visuomenėse buvo būtent stambių žemės valdų savininkai – feodalai. Kas valdė žemę, tas buvo turtingas ir galingas. Tačiau XIX amžiuje Europoje prasidėjus pramoniniam perversmui padėtis ėmė iš esmės keistis. Žemės ūkis pamažu nustojo būti "verslo karaliumi". Jo vietą užėmė pramoninė gamyba. Žemės ūkyje dirbo vis mažiau žmonių, o žemės naudmenų nuosavybė nustojo būti išimtiniu galios ir turto simboliu.
Jau XX amžiaus pradžioje Europoje užsiimti žemės ūkio verslu daugeliu atžvilgių tapo ekonomiškai nenaudinga. Daug geresnių ir kokybiškesnių prekių pramonė, o ištobulėjus susisiekimo priemonėms trūkstamų maisto produktų buvo galima atsivežti iš kitų kraštų, kur jų gamyba atsieidavo daug pigiau. Tačiau, nepaisant įvykusių pokyčių, Europoje žemės ūkis visiškai nesunyko ir toliau išliko pakankamai svarbiu maisto pramonei tiekėju. Galima nurodyti bent tris pagrindines to priežastis:
 Pirma, valstybių vyriausybės jau vien saugumo sumetimais nenorėjo atsisakyti galimybės daugiausia savo ūkininkų pastangomis aprūpinti šalies gyventojus bent tais maisto produktais, kuriuos įmanoma pagaminti Europoje klimatinėse zonose;
 Antra, galima sakyti, kad dėl ilgalaikio žemės ūkio dominavimo Europos tautų gyvenime daugeliui žmonių ir netgi ištisų tautų šis verslas tapo ne tik pragyvenimo šaltiniu, bet ir gyvenimo būdu – savotišku kultūros paveldu, kuriame per amžius susiformavo ir įsitvirtino saugotinos įvairių Europos tautų nacionalinės tradicijos;
 Pagaliau trečia, tiesiog ne visi kaimo gyventojai norėjo ir galėjo persikelti į miestą;
Bet kaip tik dėl to XX amžiuje Europoje ir susiklostė tradicija, kad žemės ūkio verslas, daug labiau negu pramonė, tapo valstybių vyriausybių ypač globojama ir iš valstybių iždo papildomai remiama ūkio šaka. Žinoma, įvairiose Europos šalyse žemės ūkis buvo remiamas skirtingai. Tai priklausė visų pirma nuo šalies (jos viso ūkio) pajėgumo, taip pat ir nuo lėšų žemės ūkiui remti. Vienos valstybės (Vokietija, Nyderlandai) turėjo efektyvesnį žemės ūkį, jame dirbo mažiau žmonių ir veikė stambesni ūkiai, todėl jiems paramos reikėjo mažiau. Kitose šalyse, pavyzdžiui, Prancūzijoje, vyravo smulkus ir mažai efektyvūs ūkiai, kuriuose buvo užimta daugiau žmonių, ir čia paramos žemės ūkiui reikėjo daugiau.
Kai 1956 m. šešios Europos valstybės – Belgija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Prancūzija ir Vokietija – olandų siūlymu pradėjo svarstyti, kaip sukurti bendrą ir vientisą rinką savo pramonės gaminiams, prancūzai ir iškėlė klausimą, ką daryti su parama žemės ūkiui. Tuometiniai Prancūzijos vyriausybės atstovai laikėsi gana griežtos pozicijos ir pareiškė, kad jiems rinkos pramonės gaminiams susivienijimas gali būti priimtinas tik jei kartu bus sukurta ir bendra žemės ūkio rėmimo sistema. Kitos šalys nebuvo tokios kategoriško ir, būdamos ypač suinteresuotos bendrosios rinkos kūrimu, sutiko patenkinti Prancūzijos pageidavimą. ...

Rašto darbo duomenys
Tinklalapyje paskelbta2007-02-07
DalykasŽemės ūkio referatas
KategorijaŽemės ūkis
TipasReferatai
Apimtis22 puslapiai 
Literatūros šaltiniai8
Dydis38.11 KB
AutoriusSandra
Viso autoriaus darbų6 darbai
Metai2006 m
Klasė/kursas3
Švietimo institucijaAleksandro Stulginskio universitetas
Failo pavadinimasMicrosoft Word Europos Sajungos (ES) bendroji zemes ukio politika (BZUP) (3) [speros.lt].doc
 

Panašūs darbai

Komentarai

Komentuoti

 

 
[El. paštas nebus skelbiamas]

 
 
  • Referatai
  • 22 puslapiai 
  • Aleksandro Stulginskio universitetas / 3 Klasė/kursas
  • 2006 m
Ar šis darbas buvo naudingas?
Taip
Ne
0
0
Pasidalink su draugais
Pranešk apie klaidą