Mikroelementų svarba avių produktyvumui ir sveikatai

Mineralai. Mikroelementai. Mikroelementų reikšmė. Faktoriai, sąlygojantys mikroelementų sukaupimą pašaruose. Mikroelementų kiekis pašaruose. Varis. Cinkas. Manganas. Geležis. Jodas ir kobaltas. Avių šėrimas. Šėrimo įtaka avių produktyvumui ir produkcijos kokybei. Avių šėrimo normavimas.

Mineralai – tai medžiagos, kaip ir vitaminai, būtinos žmogaus ir gyvulio mitybai. Mineralai skirstomi į dvi grupes:
1. Makroelementai – mineralai, kurių organizme yra didesni kiekiai (natris, kalis, kalcis, magnis, fosforas, chloras, siera, geležis)
2. Mikroelementai – mineralai, kurių organizme yra labai mažai (alavas, cinkas, chromas, fluoras, jodas, kobaltas, manganas, molibdenas, nikelis, selenas, vanadis, varis)

Mineralų reikia beveik visoms organizmo gyvybinėms reakcijoms. Mineralai reikalingi sudėtingiems baltymams sintetinti, fermentų, vitaminų, hormonų apykaitai, kraujo kūnelių gamybai, ląstelių medžiagų apykaitai. Jie svarbūs nervų sistemos veiklai, kraujo krešėjimui, endokrininių liaukų normaliai veiklai, širdies raumens darbui ir pieno sudėčiai. Pakankamai gaunant mineralų, ypač mikroelementų, didėja organizmo atsparumas infekcinėms ligoms..
Mineralai svarbūs vandens apykaitai, jų poreikis priklauso nuo to, kiek mineralų pašalinama iš organizmo, o kalcio, cinko ir vario poreikis didėja vartojant daug baltyminio maisto. Ypač didelę reikšmę mineralai turi skeleto, dantų formavimuisi, augimui. Jie palaiko normalią šarmų ir rūgščių pusiausvyrą organizme.
Pagal šarmingumą ir rūgštingumą mikroelementai skirstomi į dvi grupes:
1. šarminiai mineralai – kalcis, magnis, kalis, natris
2. rūgštūs mineralai – fosforas, siera, chloras

Maisto produktai, kuriuose yra daug kalcio, magnio, kalio ir natrio, yra šarmingi. Tai vaisiai, uogos, daržovės, ypač ankštinės, grietinė, kefyras.
Maisto produktai, kuriuose yra daug sieros, fosforo ir chloro, didina organizme rūgščių mineralų kiekį. Tai duona, kruopos, kiaušiniai, mėsa, žuvis.
Žinoma, kad mažiausiai 20 skirtingų į mineralų sudėtį įeinančių jonų, reguliuojančių medžiagų apykaitą ir palaikančių atskirų organizmo audinių funkcionavimą. Kai kurie mineralai, į kurių sudėtį įeina pavyzdžiui, tokie cheminiai elementai kaip, magnis, kalis, kalcis ir natris, būtini gana dideliais kiekiais. Kitų, pavyzdžiui, geležies, cinko, vario, seleno, fluoro ir jodo druskų, kad ir trupučio, vis dėlto reikia daugybei organizme vykstančių cheminių procesų. Su racionaliai pasirinktu maistu paprastai gauname visų reikalingų mineralų.
Mineralinės medžiagos susideda iš makroelementų ir mikroelementų. Be jų gyvuliai negali normaliai augti, vystytis ir daugintis. Augalų ir gyvulių organizme makroelementai ir mikroelementai gali įeiti į įvairių neorganinių junginių sudėtį bei sudaryti kompleksus su organiniais junginiais (baltymais, lipidais, angliavandeniais ir kt.). Jų kiekis augaluose priklauso nuo augalo rūšies, vegetacijos periodo, dirvos, tręšimo, dirvožemio ir kitų sąlygų. Daugiausia mineralinių medžiagų randama lapuose ir stiebuose, žymiai mažiau – sėklose ir šaknyse. Be to, sėklos viršutiniame sluoksnyje jų yra daugiau, negu vidiniame. Todėl sėlenose mineralinių medžiagų būna daugiau, negu miltuose. Ankštinių augalų grūduose ir vegetatyviniuose organuose kalcio būna daugiau, negu varpiniuose augaluose, o pastaruosiuose yra daugiau fosforo. Šakniavaisiai turi daug kalio, o mažai kalcio. Palyginti daug fosforo ir mažai kalcio turi grūdų perdirbimo atliekos – sėlenos, aliejinių sėklų išspaudos, cukrinių runkelių griežiniai.
Jaunų augalų sausoje medžiagoje mineralinių medžiagų yra daugiau, negu senų.
Apie 50% gyvulio organizmo mineralinių medžiagų sudaro kalcis ir fosforas, o augaluose jų yra apie 13% ; daugiausia – kalio ir natrio. Pelenuose yra Ca, Mg, K, Na, Fe, Al ir kitų elementų, kurie čia paprastai sudaro karbonatus, sulfatus, chloridus arba silikatus, rečiau – jodidus, bromidus. Gyvame organizme geležies daugiausia yra hemoglobine, o magnio – chloride. Todėl iš pelenuose esančių elementų kiekio ne visada galima spręsti, kiek jų yra visame gyvulio organizme bei atskiruose jo organuose.
Be to, jos turi būti gerai subalansuotos. Medžiagų apykaitoje yra tiesioginis ryšys tarp kalcio, fosforo ir magnio; kalcio, cinko ir vario; geležies, kalio ir magnio; natrio ir kalio; vario ir geležies; sieros, geležies ir molibdeno. ...