Išplėstinė paieška
 
 
 
Pradžia>Žemės ūkis>Žemės ūkio ir maisto produktų užsienio prekyba
   
   
   
naudingas 0 / nenaudingas 0

Žemės ūkio ir maisto produktų užsienio prekyba

  
 
 
123456789
Aprašymas

Įvadas. Užsienio prekybos reikšmė žemės ūkio plėtrai. Užsienio prekybos struktūriniai pokyčiai. Užsienio prekybos geografiniai pokyčiai. Užsienio prekybos balansai. Išvada.

Ištrauka

Užsienio prekyba – tai viena iš ekonomikos sričių, reformų metais patyrusi daugiausia permainų. Susidarė naujais principais grindžiama prekyba su užsienio valstybių ūkio subjektais.
Sovietiniais metais adminsitraciniu būdu nustatyti užsienio prekybos ryšiai, iš esmės palaikomi tik su buvusiomis sovietinėmis respublikomis, buvo pakeisti tarptautinės prekybos ir rinkos principais grindžiamais ekonominiais ryšiais. Prievartinė prekybos sistema buvo pakeista ekonomine.
Toks principinis pasikeitimas buvo nelengvas kai kuriems prekių gamintojams. Dėl nepakankamo kai kurių gaminių kokybės lygio arba blogų jų vartotojiškų savybių teko sumažinti arba netgi visai nutraukti jų gamybą, nes nebuvo jiems paklausos nei šalies rinkoje, nei kitoje valstybėje.
Lietuva nuo pat reformų pradžios vykdo atviros užsienio prekybos politiką. Ji pasisako už laisvus prekių judėjimo tarp šalių principus.
Pagrindiniai prekybos apribojimai tarp šalių įvedami pritaikius importo ir eksporto muitų mokesčius. Tie mokesčiai sudaro tokias sąlygas, kad tampa nenaudinga įvežti į šalį tam tikrų produktų. Lietuva šiuo metu riboja importo muitais patekimą į šalies rinką žemės ūkio, maisto produktų, alkoholinių gėrimų bei kai kurių pramonės produktų.
Kokie muitai arba kitokios prekybos sąlygos su viena ar kita šalimi, lemia tarpvalstybinės prekybos sutartys.
Laisvos prekybos sutartis Lietuva sudariusi su ES, Estija, Latvija, Lenkija, ELPA, Čekija, Slovakija, Turkija, Ukraina ir Vengrija. [4]

Prekyba – pati seniausia ir svarbiausia ekonominių santykių tarp valstybių forma. Prekyba buvo pagrindiniai tarptautinių santykių plėtros veiksniai. Iš prekybos gaunami mokesčiai ištisus šimtmečius buvo svarbiausias politinio elito ir aukščiausios valdžios turto šaltinis. Prekyba buvo plėtojama visais laikais. Prekybos plėtros išdavos yra šios: technologijos, padedančios kelti visų žmonių gerovę; didėja paklausa arba veikia ekonominis keinsizmo efektas; pasiekia ekonominę naudą įmonės, nes prekyba plečia rinkos apimtį, palaiko masto ekonomiją, didina iš investicijų gaunamą pelną, taip pat kelia bendrą ekonominės veiklos aktyvumo lygį; vartotojas įgyja didesnę pasirinkimo galimybę; mažėja gamybos sąnaudos, o tai savo ruožtu mažina bendrą produkcijos kainą. XX amžiaus pabaigoje bei XXI amžiaus pradžioje eksportu pagrįstas augimas pats tapo pagrindine strategija, siekiant reikiamo eksporto ir skatinant ekonomikos augimą. [1]
Prekyba žemės ūkio ir maisto produktais šalia energetikos, lengvosios pramonės, mašinų gamybos užima gana reikšmingą vietą. Tačiau ūkis tapo ganėtinai mažu ekonomikos sektoriumi. Jo našumas yra gana aukštas, o maisto poreikiai yra nesunkiai patenkinami. Vidaus ir užsienio rinkos vis labiau perpildomos žemės ūkio produkcijos, kuri dažnai parduodama mažomis kainomis. Žemės ūkio sektoriui tenka prisitaikyti, o tai dar labiau apsunkina lėtas ekonomikos vystymasis ir aukštas nedarbo lygis. Užsienio prekyba apskritai, o ypač prekyba maisto produktais, visada susiduria su daugybe įvairiausių barjerų, kartais net labai griežtų. Žemės ūkiui esminę reikšmę turi tie vyriausybės bei jos institucijų veiksmai, kurie stimuliuoja eksportą ir palaiko kuo aukštesnę paklausą maisto produktais. O ši paklausa priklauso nuo disponuojamų pajamų arba faktiškai nuo bendrojo nacionalinio produkto augimo tempo ir pagrindinių makroekonominių proporcijų. Ekonominė nauda priklauso nuo specializacijos, jei ji vyksta tarptautiniu mastu ir gana laisvos prekybos sąlygomis. Kuo didesnis regionas, tuo didesnės galimybės abipusiškai naudingai prekybai. Šios galimybės atsiranda dėl gamtos sąlygų, gyventojų tankumo, ekonominių struktūrų, žmonių sumanumo bei kvalifikacijos skirtumų. Tačiau užsienio prekyboje yra konkretūs apribojimai, nes valstybių sienos trukdo laisvam kapitalo bei darbo jėgos judėjimui. Žemė iš prigimties yra fiksuotas išteklius, todėl gamybos išteklių kaštai šalyse gali būti labai skirtingi. Be to šalys skiriasi turimais gamybos ištekliais, pvz.: žemės ūkio sektoriuj grūdinėms kultūroms reikia daugiau žemės, o kiaulienos gamyba tradiciniais metodais reikalauja daugiau darbo jėgos. Todėl tokia šalis, kurioje žemės išteklių netrūksta ir jie yra palyginti pigūs, įgauna lyginamąjį pranašumą užsiimadama grūdinių kultūrų auginimu, o šalys, kuriose žemė palyginus su darbo jėga yra gana brangi, galėtų įgauti lyginamąjį pranašumą kiaulininkystėje. Tačiau kaštų santykiai nėra fiksuoti visam laikui; vieni ištekliai gali būti pakeisti kitais bei perkelti iš vienos vietos į kitą. ...

Rašto darbo duomenys
Tinklalapyje paskelbta2008-10-09
DalykasŽemės ūkio referatas
KategorijaŽemės ūkis
TipasReferatai
Apimtis7 puslapiai 
Literatūros šaltiniai3 (šaltiniai yra cituojami)
Dydis13.52 KB
Autoriusepsonas
Viso autoriaus darbų29 darbai
Metai2006 m
Klasė/kursas3
Mokytojas/DėstytojasEkonomika ir politika katedra
Švietimo institucijaAleksandro Stulginskio universitetas
FakultetasEkonomikos ir vadybos fakultetas
Failo pavadinimasMicrosoft Word Zemes ukio ir maisto produktu uzsienio prekyba [speros.lt].doc
 

Panašūs darbai

Komentarai

Komentuoti

 

 
[El. paštas nebus skelbiamas]

 
 
  • Referatai
  • 7 puslapiai 
  • Aleksandro Stulginskio universitetas / 3 Klasė/kursas
  • Ekonomika ir politika katedra
  • 2006 m
Ar šis darbas buvo naudingas?
Taip
Ne
0
0
Pasidalink su draugais
Pranešk apie klaidą