Išplėstinė paieška
 
 
 
Pradžia>Žemės ūkis>Gyvulininkystė (17)
   
   
   
naudingas 0 / nenaudingas 0

Gyvulininkystė (17)

  
 
 
1234567891011121314151617181920
Aprašymas

Įvadas. Galvijų eksterjeras ir jų vertinimo būdai. Galvijų kūno dalys. Pieninių karvių eksterjeras. Mėsinių galvijų eksterjeras. Mišrios produkcijos gyvulių eksterjeras. Darbinių galvijų eksterjeras. Įvairių veiksnių įtaka eksterjerui. Galvijų eksterjero vertinimas. Karvių pieno produkcija ir jos apskaita. Pieno sudėtis. Pieno susidarymas. Pieningumo bei pagrindinių pieno komponentų paveldimumas ir kintamumas. Pieno produkcijos apskaita.

Ištrauka

Galvijai priskiriami žinduolių klasei, porakanopių būriui, atrajotojų pobūriui, dykaragių šeimai.
Dabartiniai galvijai yra kilę iš laukinio protėvio – tauro. Senovėje taurai buvo paplitę Pietų ir Centrinėje, Pietų bei Vakarų Europoje ir Šiaurės Afrikoje. Jie gyveno stepėse ir mškuose, mito žole, jaunais medžiais bei krūmų ūgliais. Daugėjant gyventojų, taurų mažėjo. Dabar laukinių taurų nebėra. Ilgiausiai taurai išsilaikė centrinėje Rusijoje, Ukrainoje, Lenkijoje ir Balkanuose. Pavieniai gyvūnai Belovežo girioje išliko iki XVI a. Čia paskutinis tauras nušautas 1627 m. Naminių gyvulių kilmė nustatyta, lyginant naminių ir laukinių gyvulių kaulus, randamus kasinėjant senovines gyvenvietes, kapinynus ir t.t. Archeologinių tyrimų duomenimis, taurai veisėsi ir Lietuvoje. 1955 metais Usėnų pelkėje ( šilutės raj. ) rasta tauro skeleto liekanų: kaukolė su didžiuliais ragais, keli šonkauliai ir stuburo slanksteliai. Manoma, kad jis gyvenęs prieš 4 – 5 tūkst. metų. Iš dabartinių galvijų į taurus panašiausi Ukrainos, Vengrijos stepių ir Anglijos parkų galvijai. Galvijų gentainiai yra stambiųjų raguočių genčiai priklausantys bizonai ( stumbrai ), gaurai, buivolai, jakai, zebai, gajalai ir bantengai. Jie paplitę visuose pasaulio žemynuose. Manoma, kad galvijus pradėta jaukinti daugiausia ekonominiais sumetimais, nes medžioklė ne visasa pavykdavo. Todėl pagauti jauni gyvuliai buvo laikomi atsargai, o prireikus – pjaunami. Be to, juos dar panaudodavo darbui ir pienui. Manoma, kad naminių galvijų pirmiausia atsirado Azijoje ( prieš 8 – 9 tūkst. metų ), o po to Europoje ( prieš 5 – 6 tūkst. metų ). Laukiniai galvijai veisėsi sezoniškai ( pavasarį ir vasarą ), atsivesdavo tik po vieną veršelį. Telyčios dabar subręsta lytiškai anksčiau ( 6 – 8 mėn. ), poruojamos 16 – 18 mėn., kai pasiekia 70% suaugusiųjų karvių svorio ( 330 – 350 kg ) ir gali atsivesti po 1 – 2 veršelius. Nėštumas trunka 285 dienas.
Galvijai vidutiniškai gali išgyventi 30 – 40 metų, tačiau produktyviausi būna 10 – 14 metų. Turi 32 dantis ( viršutiniame žandikaulyje priekinių dantų nėra, tik apatiniame turi 8, kaip avys ir ožkos ).
Galvijų auginimas vadinamas galvijininkyste. Tai labiausiai išvystyta ir pelninga gyvulininkystės šaka Lietuvoje. Galvijai suėstus žolinius pašarus paverčia į biologiniu požiūriu labai vertingus maisto produktus – pieną ir mėsą.
Piene yra svarbiausių maisto medžiagų, reikalingų žmogui. Pagal cheminę sudėtį, piene yra 87,5% vandens ir 12,5% sausųjų medžiagų, iš jų: vidutiniškai riebalų – 4%, baltymų – 3,2%, pieno cukraus – 4,5%, mineralinių medžiagų – 0,8%ir vitaminų. Iš pieninių galvijų vidutiniškai primelžiama per metus 3000 – 4000 litrų pieno. Daugiausia primelžiama iš Olandijos juodmargių veislės – 5000 litrų oieno, o Afrikos galvijų veislės duoda apie 500 litrų pieno. Karvė, kuri per laktaciją duoda 5000 kg 4% riebumo ir 3,2% baltymingumo pieno, pagamina 240 kg pieno riebalų, 192 kg pieno baltymų, 270 kg pieno cukraus ( laktozės ), 48 kg mineralinių medžiagų ( kalcio, fosforo, kalio ir kt. ) ir vitaminų ( A, D, E, K, C, B grupės ir kt. ). Per laktaciją pagamintų pieno baltymų žmogui užtektų 8 – 10 metų, o energijos ( kalorijų ) – 4 – 5 metams. Litras pieno žmogui patenkina pusę paros aminorūgščių poreikio normos. Pieno baltymus organizmas labai gerai pasisavina. Jis ne tik atnaujina suaugusio organizmo susidėvėjusias ląsteles, bet ir labai reikalingi jauno organizmo audiniams susidaryti. Maistui vartojamas ne tik saldus pienas, bet ir įvairūs jo gaminiai. Lietuvos maisto pramonė gamina ir teikia vartotojams natūralaus pieno ( pasterizuotą, raugintą ir sterilizuotą pieną, kefyrą, jogurtą ), pieno konservus ( kondensuotą pieną, pieno miltelius ), įvairius grietinės gaminius ( įvairaus riebumo grietinę, grietinėlę ), sviestą ( natūralų ir su priedais ), varškę ( liesą, riebią, su įvairiais priedais ), įvairiausius valgomosius ledus, pieno kokteilius ir kitus gaminius. Pasukos ( sviesto gamybos atliekos ) ir išrūgos ( varškės gamybos atliekos ) vartojamos taip pat maistui.
Be pieno, iš galvijų gaunamas ir kitas vertingas produktas – mėsa. Lietuvoje apie 52% viso mėsos kiekio sudaro galvijiena. Ypač dietinėmis savybėmis pasižymi jaunų veršelių mėsa. Galvijų skerdienos išeiga 50 – 60%. Mėsos cheminė sudėtis: 68% - vandens, 32% - sausųjų medžiagų ( 20% baltymų, 11% riebalų ir 1% mineralinių medžiagų ). Viename kilograme jautienos yra apie 1600 kcal.
Iš galvijų gaunama oda – vertinga žaliava odų pramonei. Iš kaulų gaminami klijai, sagos, šukos ir pan. Medicininiams preparatams gaminti naudojamas galvijų kraujas, vidaus sekrecijos liaukos, plaučiai, kepenys ir kiti organai. Galvijų plaukams tinka veltiniams velti ir šepečiams gaminti. Pienas naudojamas ne tik maisto pramonėje: iš pieno baltymo kazeino gaminami klijai, kino filmų juostos, sagos ir kt. Iš jaunų veršelių skrandžių gaminamas šliužo fermentas, kuris naudojamas įvairių sūrių gamybai.
Vertingas ir mėšlas – per metus iš vienos karvės galima gauti iki 10 tonų mėšlo, kuris naudojamas kaip organinė trąša augalams.
Dabar pasaulyje žinoma daugiau nei 1000 galvijų veislių, iš jų plačiau paplitusios – 300. prižiūrėdamas, šerdamas, atrinkdamas ir parinkdamas žmogus sukūrė vienokį ar kitokį galvijų konstitucinį tipą. Pagal gaminamą produkciją ir konstitucinį tipą galvijai yra skirstomi į tris stambias grupes: pieniniai, mėsiniai ir darbiniai.
Pirmieji Lietuvoje auginami galvijai buvo šėmieji ir baltugariai. Tai vietinių veislinių galvijai, kurių išlikę labai nedaug. Jų genofondo išsaugojimui yra skiriama Valstybės parama. Iš kultūrinių veislių Lietuvoje apie 68% sudaro juodmargiai ( Lietuvos juodmargiai, Vokietijos, Britanijos ir Olandijos juodmargiai, Holšteinai ), apie 30% - žalieji ( Lietuvos žalieji, Danijos žalieji, anglerai, Švedijos žalmargiai, aišyrai, švicai ) galvijai. Tai pieninių galvijų veislės. Likusius 2% sudaro mėsinių veislių ( Šarole, limuzinai, herefordai, aubrakai, simentaliai ) galvijai. Darbinių veislių galvijai mūsų šalyje nepopuliarūs. ...

Rašto darbo duomenys
Tinklalapyje paskelbta2009-01-08
DalykasŽemės ūkio kursinis darbas
KategorijaŽemės ūkis
TipasKursiniai darbai
Apimtis17 puslapių 
Literatūros šaltiniai0
Dydis43.85 KB
Autoriusmilda
Viso autoriaus darbų6 darbai
Metai2008 m
Klasė/kursas5
Mokytojas/DėstytojasPauliukas
Švietimo institucijaLietuvos sveikatos mokslų universitetas
FakultetasGyvulininkystės technologijos fakultetas
Failo pavadinimasMicrosoft Word Gyvulininkyste (17) [speros.lt].doc
 

Panašūs darbai

Komentarai

Komentuoti

 

 
[El. paštas nebus skelbiamas]

 
 
  • Kursiniai darbai
  • 17 puslapių 
  • Lietuvos sveikatos mokslų universitetas / 5 Klasė/kursas
  • Pauliukas
  • 2008 m
Ar šis darbas buvo naudingas?
Taip
Ne
0
0
Pasidalink su draugais
Pranešk apie klaidą